Echinokokozė

Įvadas. Cistinė echinokokozė. Echinokokų šeimininkai. Sukėlėjo vystymasis. Patogenezė. Klinikiniai požymiai. Epizootiniai duomenys. Arklių kamienas. Diagnozavimas. Gydimas. Profilaktika. Alveolinė echinokokozė. Sukėlėjo vystymasis. Epizootiniai duomenys ir profilaktika.

Echinokokai yra vieni iš mažiausių naminių mėsėdžių cestodų. Labiausiai išplitę ir svarbiausi veterinarijoje Echinococcus granulosus ir E. Multilocularis. Šių cestodų lervų dažnai randama tarpinių šeimininkų- naminių gyvulių organizme, jomis gali užsikrėsti ir žmonės. Paskerstų užsikrėtusių gyvulių vidaus organai brokuojami ir naikinami. Dėl echinokokozės gali būti didelių ekonominių nuostolių gyvulininkystėje. Jos gyvulius sukelia sunkius negalavimus kurių negydant prognozė nepalanki.
Šią parazitozę sukėlia cestodo Echinococcus granulosus lervos. Suaugę helmintai parazituoja naminių ir laukinių mėsėdžių plonoje žarnoje, o jų lervų dažniausiai randama naminiu ir laukinių gyvulių kepenyse bei plaučuose. Naminiai gyvuliai gali užsikrėsti kelias echinokokų kamienais: avių arklių, galvijų ir kiaulių.
Subrendę echinokokai būna 2-6 mm ilgio, todėl juos labai sunku pastebėti ant žarnų gleivinės. Jie sudaryti iš skolekso ir trijų ar katurių narelių. Paskutinis nurelis- pusė echinokoko ilgio. Jame būna gimda, pilna kiaušinėlių (apie 400-800 kiaušinėlių). Skoleksas būna 0,3 mm skersmens, turi 4 čiulptukus ir dvigubą vainikėlį kabliukų.

Parazito vystymuisi reikalingi du šeimininkai. Galutinio šeimininko organizme vystosi suaugęs kaspinuotis, tarpinio šeimininko organizme – lervinės formos – echinokoko cistos.
Galutiniai šeimininkai yra šunys, vilkai, šakalai, lapės, kartais gali užsikrėsti ir katės. Jie echinokokoze užsikrečia suėsdami tarpinių šeimininkų organus su echinokokinėmis pūslėmis. Galutinių šeimininkų organizme echinokokai vystosi iki suaugusių kaspinuočių, kurie metus ir ilgiau gyvena plonosiose žarnose. Subrendęs, prisipildęs kiaušinėlių, paskutinis narelis atitrūksta nuo kaspinuočio kūno ir su išmatomis patenka į aplinką ar aktyviai susitraukinėdamas iššliaužia per analinę angą. Nareliui susitraukinėjant išspaudžiami kiaušinėliai, kurie prikimba prie gyvūno kailio.
Aplinkoje (ganyklose, soduose) kiaušinėliai gali išbūti ilga laiką kelis mėnesius – metus, atsparūs išdžiuvimui.Su išmatomis patekę ant žemės, jie gali nušliaužti 25 centimetrų ilgio atkarpą,palikdami ant žemės ir žolės daugybę kiaušinėlių. Lietaus vanduo kiaušinius gali nunešti
į vandens telkinius, kur girdomi galvijai. Ant dirvožemio paviršiaus pavėsyje kiaušinėliai išgyvena1 mėnesį, žolėje – iki 1,5 mėnesio. Tačiau jie neatsparūs tiesioginiams saulės spinduliams, išdžiūvimui. Priklausomai nuo temperatūros, drėgmes kiaušinėliai aplinkoje gali
išlikti gyvybingi nuo 3 dienų iki 2 metų. ...